Pasninkaudamas ir melsdamasis Jėzus dykumoje praleido keturiasdešimt dienų ir naktų; Jis ruošėsi Dievo gailestingumo žygiui pasaulyje. Čia, dykumoje, jis buvo gundomas atsisakyti Dievo plano ir priimti piktosios dvasios siūlomas priemones patraukti žmones prie savęs.
Po to Jėzus atėjo prie Jordano, kur Jonas Krikštytojas ragino žmones atsiversti ir krikštijo apgailinčius savo nuodėmes. Būdamas visiškai nekaltas, Jėzus nusižemino ir, kaip kiti nuodėmingieji, įbrido į Jordano vandenį ir paprašė Jono krikšto. Žinodamas, kaip mums bus labai sunku nusižeminti ir pripažinti savo kaltes, jis pirmas nusižemino, tarsi būtų didžiausias nusidėjėlis. Jėzus atėjo prie Jordano su visos žmonijos nuodėmių našta, kad jas nuplautų ne Jordano vandeniu, bet savo krauju. Jonas bandė atkalbėti Jėzų: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane“ (Mt3,13), bet jis buvo nepalenkiamas ir priėmė krikštą.
Evangelistas Matas pastebi, kad po krikšto Jėzui išbridus iš vandens ant jo nusileido Šventoji Dvasia, o balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Nuo dabar Jėzus pradeda savo misiją: „Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo“ (Apd 10,38). Jėzaus misijos tikslas – visus žmones padaryti mylimais Dievo vaikais. Šiai misijai atlikti reikės Jėzaus kraujo krikšto – mirties ant kryžiaus, nes tik po to vandens krikštas nuplaus žmonių nuodėmes.
Pirmuosius Jėzaus misijos vaisius išvysime per pirmąsias Sekmines. Apaštalas Petras, gavęs Šventosios Dvasios dovaną, kalbėjo miniai: „Atsiverskite ir kiekvienas tepasikrikštija, vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2,38). Įtikėjusius į Kristų apaštalai krikštijo ir jie tapo pirmaisiais Kristaus Bažnyčios nariais.
Krikštas yra pirmasis žmogaus žingsnis link Dievo. Per Krikštą susivienijame su Jėzaus mirtimi: mirštame nuodėmei ir prisikeliame Dievo vaikų gyvenimui. Nuo Krikšto dienos prasideda mūsų, kaip Kristaus sekėjų, tikėjimo kelionė. Per krikštą mes prisiimame misiją liudyti patirtą Dievo gailestingumą, daryti gerus darbus ir padėti kitiems atrasti Jėzų. Jei mes esame pilni gerumo ir meilės, tuomet mes tampame gerais Evangelijos liudytojais. Šv. Kalkutos Teresė su meile tarnaudama vargšams Kristų skelbė iškalbingiau už patį geriausią pamokslininką.
Kiekviena sąmoningai padaryta nuodėmė leidžia piktajai dvasiai įtakoti žmogaus gyvenimą. Per Krikštą mes gauname Šventosios Dvasios malonę, išlaisvinančią mus iš nuodėmės ir piktosios dvasios veikimo; taip pat gauname jėgą padėti ir kitiems išsilaisvinti iš blogio. Todėl kiekvienas pakrikštytasis yra Kristaus karys, pašauktas kovoti su blogiu, kurį sutinka savo kasdienybėje. Ši kova yra mūsų misijos dalis, kurios negalima užmiršti.
Priėmęs krikštą žmogus visą gyvenimą turi rūpintis savo tikėjimo augimu. Jeigu Krikštą priima suaugęs žmogus, prieš tai jis turi gerai pasirengti - pereiti katechumenato programą, kurios metu išsamiai susipažįsta su išganymo paslaptimis ir gyvenimu pagal Evangeliją. Jei žmogus pakrikštijamas kūdikystėje, tuomet patys tėvai ar per kvalifikuotus asmenis turi padėti vaikui pasisavinti tikėjimo pagrindus, kad jis sugebėtų gyventi taip, kaip įsipareigojo per Krikštą.
Šiuo metu daugelyje parapijų veikia Alfa kursai, kurių metu suaugusieji katalikai supažindinami su tikėjimo lobynu, kurį Bažnyčia yra gavusi iš Kristaus ir kurį nori perteikti visiems įtikėjusiems. Norėčiau kiekvieną paskatinti nepraleisti progos pasinaudoti Alfa kursų galimybe dvasiškai praturtėti. Tikras krikščionis yra tas, kuris po Krikšto pastoviai rūpinasi savo dvasiniu augimu. Bet koks sustojimas ar apsileidimas yra pavojingas, nes blogis, kaip matome, visuomet yra aktyvus ir, tarsi sraunios upės srovė, grasina nusinešti kiekvieną sustojusįjį.
Kristaus Krikšto šventėje, padėkokime Dievui už savo Krikšto malonę ir neužmirškime maldoje paklausti save, ar pilnai pasinaudoju gautais tikėjimo turtais, ar dedu pastangas vis labiau pažinti ir augti tikėjime.
Arkivysk. S. Tamkevičius
